SIBILĖ

Šokio spektaklį „Sibilė“ šokėja ir choreografė Lora Juodkaitė ir režisierius Valentinas Masalskis kūrė remdamiesi dviem šaltiniais: graikų mitologijos Sibilėmis ir švedų rašytojo Pero Lagerkvisto romanu „Sibilė“. Tai antrasis bendras šių dviejų menininkų darbas. Pirmąjį savo bendrą darbą – šokio diptichą „Salamandros sapnas. Paveikslas“ – Valentinas Masalskis ir Lora Juodkaitė sukūrė 2006 metais. Spektaklis pelnė du nacionalinius teatro apdovanojimus – „Auksinius scenos kryžius“.

***
Nedideliame šviesos ruože pasirodžiusi Juodkaitė lėtai ir sunkiai nešė suvyniotą audeklą tarsi didžiulį vos pakeliamą akmenį. Ši pilna sakralumo ir vidinio susikaupimo scena bylojo apie pranašės Sibilės, priverstos gyventi griežtą asketišką gyvenimą, naštą – maldų ir ritualų metu patiriamą lytinį aktą su dievais ir šitaip perduodamą svarbią informaciją žmonėms. Žvelgiant į Lagerkvisto romaną, šią sceną galima būtų traktuoti ir kitaip: pilvu žemyn stumiamą audeklą kaip gimstantį atstumtosios Sibilės ir mirtingojo vyro kūdikį, o kartu ir užgimusią nuodėmę. Naštos nusvertomis rankomis, žemyn panarinta galva ir lėtais žingsniais Juodkaitė puikiai perteikė Sibilės vidinį skausmą, o moliu tepdama veidą įtikinamai pavaizdavo pranašės nusižeminimą ir pradedamą atgailą.

Sibilės atgailos kulminacija tapo nepaliaujamas Juodkaitės sukimasis ratu, tarp daugybės suknios ir apsivynioto audeklo klosčių. Bene dvidešimt minučių lėčiau ar greitėliau ratu besisukanti Juodkaitė kėlė susižavėjimą tiems, kurie nežinojo, kad šis virtuoziškumas tėra įgimtas choreografės gabumas, ir nuvylė tuos, kurie jau matė „garsųjį“ Juodkaitės sukinį ir paskutiniąją „Sibilės“ sceną suvokė kaip piktnaudžiavimą išskirtiniais savo gebėjimais. Nors vaizdas buvo išties gražus – blankios raudonos spalvos fone besikeičiančios audeklo ir suknios sijonų formos – piršosi mintis, jog scenoje šiuolaikiškai perteikiamas garsiosios Loie Fuller „Serpentinų“ šokis. Daugiau nei prieš šimtą metų gimęs sukinių, šviesų ir šilko klosčių efektas vaizdavo Sibilės atgailą, peraugančią į ritualinį maldos šokį.

Ingrida Gerbutavičiūtė. Loretos Juodkaitės spektaklių derlius. www.menufaktura.lt, 2009 01 02

Atrodė, kad L. Juodkaitei svarbiausia – kaip ir jos prototipei pitijai – įeiti į transą, kuris išreiškiamas ilgu – beveik 20 minučių trunkančiu nenutrūkstamu sukimusi, stebinančiu net ir ne pirmąsyk matantį šios choreografės darbus. Antikinius rūbus primenantis scenografės Renatos Valčik sukurtas kostiumas ir apšvietimas padėjo atlikėjai sukinio metu išreikšti skirtingas formas ir būsenas. Kartais jos skraistė pavirsdavo liepsna, kartais – sustingusiu terakotos paukščio sparnu, šokančiu dievuku ar smėlio sūkuriu.

Reikia pabrėžti, kad savo neįtikėtinu sukiniu choreografė nepiktnaudžiauja. Iki šiol matėme ją taip sukantis tik spektakliuose „Čia ir dabar“, „Salamandros sapnas. Paveikslas“ ir dabar – „Sibilėje“. Kaskart tai buvo „laiku ir vietoje“. Lygiai taip pat laiku ir vietoje pasirodė ir raudonos dulkės, verpetais besisukančios aplink šokėjos kojas, nors panašų vaizdą matėme jos „Miniatiūrose pagal turkų ir kurdų muziką“. Tose pat miniatiūrose matėme veidą, aplipusį smėliu, kaip dabar – purvu, tuos pačius laužytus riešų judesius. Nuostabu, kaip pakartodama, gal net ne visai sąmoningai, tuos pačius elementus, choreografė sugeba sukurti skirtingas nuotaikas ir vaizdus.

Vita Mozūraitė. Gruodis po Sibilės ženklu. Literatūra ir menas, 2009 01 09