BARIKADOS

Jų ir mano barikados

Ramunė Balevičiūtė

Jaunųjų lietuvių ir latvių teatro menininkų „Barikados“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pasirodė jau šių metų vasarį. Spektaklis sulaukė palaikymo, bet ir nemažai kritikos bei abejonių. Turiu prisipažinti, kad šiokį tokį nusivylimą premjeriniais vaidinimais patyriau ir aš, tačiau tuo pat metu neapleido nuojauta, kad reikėtų lukterėti, prieš reiškiant nuomonę. 

Ir štai, praėjus daugiau kaip pusei metų, Janio Balodžio ir Godos Dapšytės „Barikados“, režisuotos Valterio Sylio, mano galva, realizavo visą jose slypėjusį potencialą ir tapo tuo, kuo, matyt, ir turėjo būti – nepretenzingu, nuoširdžiu jaunų žmonių liudijimu apie tai, ką jiems šiandien reiškia laisvė. O kaip esminį pokytį įvardyčiau kompleksų ir neužtikrintumo, baimės būti nesuprastiems atsikratymą. Simpatiška spektaklio kūrėjų pozicija – pabandyti suprasti praeitį – bet ne abstrakčią, herojišką, o asmenišką, subjektyvią, visų pirma kaip savo tėvų istoriją – ir rasti savo santykį su dabartimi. O jį rasti nėra taip paprasta. Ir klausimas, kurį sau uždavė „Barikadų“ kūrėjai, nėra jau toks naivus: ką laisvė reiškia pirmajai kartai, kuriai nereikia už ją kovoti? Jauniems, sėkmės lydimiems, galintiems save realizuoti ir neblogai uždirbantiems profesionalams? Kaip turėtume gyventi ir elgtis, kad būtume ta Lietuva, už kurią kovojo mūsų tėvai, o dar anksčiau – jų tėvai? Kokį turinį šiandien priskirti sąvokai „patriotizmas“, apaugusiai keisčiausiomis konotacijomis?

„Barikadų“ aktoriai Tadas Gryn, Elzė Gudavičiūtė, Martynas Nedzinskas (arba jį keičiantis Vainius Sodeika), Marius Repšys, Ainis Storpirštis, Monika Vaičiulytė ir Toma Vaškevičiūtė neturi pretenzijų tapti praėjusio laiko įprasmintojais, jie neapsimetinėja: mes, ačiū Dievui, neišgyvenome tų įvykių, ir mums sunku suprasti, ką jautė žmonės, tą šiurpią naktį stovėję „prie bokšto“, bet mes pamėginsime. Ir jie mėgina: per suvaidintas psichologines situacijas, per šaržus, per atvirą žaidimą, pagaliau per objektyvų faktų liudijimą. Kaip medžiagą vaidmenims panaudodami savo pačių asmenines bei kūrybines biografijas ir kitų realių žmonių istorijas, taip pat autentiškus ano laikotarpio drabužius ir daiktus, bet lygiai taip pat fiktyvias arba perkurtas biografijas ir istorijas bei teatro butaforiją. Nedideles intymias pačių aktorių išpažintis keičia suvaidintos personažų aistros.

Tai kelias suprasti. Tačiau spektaklio kūrėjai taip pat žino, kad sėdinčiųjų salėje patirtis gali būti visai kitokia. Pirmuosiuose „Barikadų“ vaidinimuose būta šiek tiek prievartinių pastangų sukurti bendruomenę, priversti publiką pereiti į „jų“ pusę, bet ilgainiui kūrybinė komanda paliko teisę kiekvienam į savo „barikadas“. Ir ačiū jiems už tai.

„Barikados“ yra ne tik apie tai, kaip pasikeitė Lietuvos visuomenė per dvidešimt ketverius nepriklausomybės metus, bet ir apie tai, kaip pasikeitė teatras. Smagioje vaidybinėje interliudijoje apie Vytauto Landsbergio naujo ministro pirmininko paieškas yra akimirka, kai Tadas Gryn peržengia tariamą rampą ir atsiduria žiūrovų salės pusėje. Įėję Martynas Nedzinskas arba Vainius Sodeika, vaidinantys Albertą Šimėną, Landsbergio „nemato“, o paskui, išgąsdinti netikėto jo „išnirimo“, kelissyk trenkiasi į menamą sieną. Tadas Gryn ironiškai pakomentuoja: „Devyniasdešimtaisiais teatre ketvirtoji siena buvo labai tvirta“. Tai tik iš dalies tiesa. Vienoje scenoje Elzė Gudavičiūtė savo pačios, o gal vieno iš raidėmis pažymėtų personažų, vardu referuoja, ką yra perskaičiusi archyve, rastame 1991-ųjų sausio mėnesio laikraštyje. Ji mini atšauktą Vilniaus mažojo teatro spektaklį „Čia nebus mirties“. Mačiusiems ar skaičiusiems apie šį Rimo Tumino spektaklį toji užuomina tampa dar vienu rentiniu savo asmeninėse „barikadose“. Be daugybės kitų paralelių, galima prisiminti ir tai, kad anuomet tai buvo viena pirmųjų postdraminio teatro apraiškų lietuvių teatre, sugriovusi, nors ir netiesiogiai, ketvirtąją sieną, ir daugelį nustebinusi ir sužavėjusi balansavimu tarp reprezentacijos ir buvimo, aktoriaus asmenybės iškėlimu virš fiktyvaus personažo. Šiandien jau abejojame spektaklio, kuriame pirmą kartą pasirodęs aktorius prisistato tikruoju savo vardu ir pavarde, originalumu...

Būtų nepaprastai įdomus eksperimentas, jei po dvidešimties metų – labai tikiuosi – laisvoje ir save gerbiančioje Lietuvoje – ta pati aktorių komanda vienokiu ar kitokiu būdu grįžtų prie šiųmečių „Barikadų“.

 

Lietuvos nacionalinis dramos teatras

Goda DAPŠYTĖ, Jānis BALODIS (Latvija)

BARIKADOS

Vienos dalies spektaklis, trukmė – 3 val. 15 min.
Premjera – 2014 m. vasario 21 d.

Režisierius – Valters SĪLIS (Latvija)
Dailininkė – Ieva KAULIŅA (Latvija)

Vaidina:

Tadas GRYN, Elzė GUDAVIČIŪTĖ,
Martynas NEDZINSKAS, Marius REPŠYS,
Vainius SODEIKA, Ainis STORPIRŠTIS,
Monika VAIČIULYTĖ, Toma VAŠKEVIČIŪTĖ