KOSMOSAS

Nacionalinis dramos teatras, realizuodamas išaugusias kūrybines ambicijas, pakvietė statyti spektaklį danų kūrėją Kirsten Dehlholm – performatyvaus meno legendos Marinos Abramovič, konceptualisto Roberto Wilsono kartos menininkę. Ši karta aštuntajame devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje tęsė atlikėjų meno perversmą, įsiūbuotą už naują laisvę ir taiką kovojančios generacijos. Iš esmės XX a. antrosios pusės įvairių meno sričių „perversmininkai“ peržiūrėjo dvi pamatines – objekto ir subjekto mene – sąvokas. Kitaip tariant, iš naujo klausė – kas yra meno kūrinys, ir rentė naujus kūrėjo ir suvokėjo bendravimo, tarpusavio ryšio modelius. Šie procesai – ir Kirsten Dehlholm kūrybinio kelio ištakos. Kirsten Dehlholm į teatrines erdves atėjo iš vizualiųjų menų ir architektūros pasaulio, ir kiekvieną kartą ji kuria savo kūrybinę platformą iš naujo. Jos įsteigta artelė Hotel Pro Forma neturi pastovių namų, nuolatinių kūrybos partnerių, ir tai yra programiška, kaskart kelia naujus iššūkius, bet kartu ir atveria kelius netikėtoms kūrybinėms partnerystėms, kuriomis menininkė visada talentingai naudojasi.

„Kosmoso“ iššūkis – plati ir neaprėpiama tema. Kaip scenoje vaizduoti ir pasakoti apie begalybę, kas, regis, iš principo nevaizduojama? Kitas klaustukas – publika. Kaip bendrauti su paaugliais, kuriuos valstybiniai teatrai ignoruoja ar tik iš pareigos pastato kokį nors visai šeimai skirtą spektaklį? Kaip bendrauti su auditorija, kurios dėmesį, atrodo, negrįžtamai prikaustė skaitmeninių technologijų ir pramogų industrijų „juodosios skylės“? Kita vertus tai yra ir galimybė bendradarbiauti su partneriais, su kuriais teatro gyvenime kasdien nesusidursi. Tokiu partneriu Nacionaliniam dramos teatrui tapo Lietuvos kosmoso asociacija, su kuria bendradarbiaujant išleista dvylikos puikių reklaminių edukacinių atvirukų su filosofiniais vaikiškais klausimais a la „Kada baigsis pasaulis?“ serija.

Vilnietiškam spektakliui „Kosmosas“ Kirsten Dehlholm subūrė „tyrėjų“ komandą, kurią sudarė gausios pajėgos: koncepcijos ir scenarijaus autoriai, kompozitoriai, scenografijos, kostiumų, vaizdo projekcijų, piešinių kūrėjai. Spektaklio kūrimas kaip kolektyvinis tyrimas, o ne jau parašytos pjesės ar operos statymas (nors ir operų Kirsten Dehlholm yra realizavusi) – viena iš įsitvirtinusių postdraminio teatro praktikų, atmetančių linijinį mąstymą, chronologišką įvykių pasakojimą. „Kosmoso“ dramaturgiją turi kurti ne siužetas, o vaizdinių kaitos pulsacija, įtraukianti, veikianti žiūrovus visais įmanomais sąmonės ir pasąmonės, jusliniais kanalais.

Kad ir kur įkurdintų savo vizijas – galerijose ir meno centruose, istoriniuose pastatuose, viešose ar apleistose erdvėse, įprastose teatrų scenose, kaip yra Nacionalinio dramos teatro atveju, Kirsten Dehlholm kaskart konstruoja konkrečiai vietai pritaikytą architektoniką. Vilniuje iš šviesų, efektingų trijų dimensijų vaizdo projekcijų, didžėjų elektroakustinių improvizacijų, aktorių figūrų ir teksto ji kuria spektaklio „plazmą“ – atmosferą, suvienijančią scenos ir salės erdvę. Susirinkę salėje žiūrovai atsiduria kosminėje vaizduotės laboratorijoje. Laboratorijos pakraščiuose ją rėmina dirbtinai auginamų augalų oranžerijos, kurias rūpestingai prižiūri du paaugliški technikos inžinieriai (aktoriai Elzė Gudavičiūtė ir Paulius Tamolė), nuolat įsitraukiantys į pasakojimą savo pastabomis ir komentarais.

Tuščia scena atiduota erdvinių projekcijų magijai, vienintelis jos akcentas – kopėčios „į dangų“ – astronomo (aktorius Vytautas Rumšas) buveinė. Lėtas mikrofonizuotos kalbos ritmas, stilizuotas spektaklio dalyvių judėjimas, „stop kadrai“ padūmavusioje šviesų kaitoje (šviesų dailininkas Jasper Kongshaug) savo grožiu dažnai primena Roberto Wilsono mizanscenų grafiką. Į ją organiškai įsilieja DJ Ernesto Kaušylos ir Mišos Skalskio pora – vienas puikių spektaklio atradimų,– stovinti prie pultų scenos pakraštyje ir gyvai garsinanti, „vibruojanti“ spektaklio vyksmą. Tiesa, vaizdo harmoniją kartkartėmis suardo (suprimityvina) kita, filosofų, pora (aktoriai Vaiva Mainelytė ir Ramutis Rimeikis), apraizgyta lempučių girliandomis ir nušvintanti kaip Kalėdų eglutė.

Iš esmės „Kosmosas“ – ne klasikinis spektaklis, o elektroakustinis vizualinis performansas, į kurį žiūrovai panardinami gerai valandai . Jo vedlys – vaikas, vardu Tomas (visiškai organiškai scenoje besijaučiantys aktoriai Jurgis Benys arba Alanas Janavičius). Tomas – toks šiuolaikinis Antoine de Saint-Exupéry mažasis princas, šiek tiek vyresnis nei jo literatūrinis prototipas, įkurdintas avanscenos centre, savo žaidimų erdvėje tyrinėja astronominį pasaulį, įtraukdamas į pokalbį vaizduotės personažus.

„Kosmoso“ kompoziciją sudaro devynios teminės dalys, kurios koncentriniais ratais plečia pasakojimo erdves ir pasirinktos temos suvokimo ribas. Visų jų centre – astronominė terminija: saulės sistema, gravitacija, tamsioji materija, galaktika, didysis sprogimas ir pan. Kiekvienas epizodas „užsukamas“ kaip centrifuga, kurioje į vientisą judėjimą susilieja reginiai (vaizdo projekcijų kūrėjai Magnus Pind Bjerre, Birk Marcus Hansen), garsai ir tekstai.

Spektaklio tekstas nušlifuotas iki sentencijų („Gyvenimas yra būdas visatai suprasti“), kupinas paradoksalių faktų, intriguojančių palyginimų, netikėtos mokslo informacijos. Visatos vaizdinius spektaklio kūrėjai stengiasi priartinti prie nūdienos „žemiškojo pasaulio“. Spektaklio veikėjai kalba apie vaikystėje svajotas meškeres, kramsnoja obuolius, vienas iš video vaizdų – natūralaus dydžio pirmasis Lietuvos kosminis palydovas, paleistas 2014 m. Kartais tekstas gal ir be reikalo suaktualinamas, kai paminima šiandieninė plaukimo žvaigždė Rūta Meilutytė. Bet jis visada išlaiko rinktinės informacijos ir jos apmąstymo balansą.

Kirsten Dehlholm, statydama spektaklį paaugliams, metafizinę visatos, kosmoso problematiką sąmoningai redukuoja iki mokslinio pažinimo, „mokslo grožio“ ir taip tarsi apeina „tamsiąją“, konfliktiškąją gyvenimo pusę. Taip, spektaklyje yra minima mirtis, kalbama apie juodąją skylę ir didįjį sprogimą, tačiau tai daroma pasitelkiant pakankamai romantiškas sentencijas („Gyvenimas nėra skrydis į mirtį, bet grandinė žingsnių nenuspėjamomis kryptimis“).

Kirsten Dehlhom nekonstruoja konfliktinių situacijų, iš principo atsisako tekstinio dramos teatro „variklio“, ir tam tikru momentu tai atsigręžia kitu galu – epizodų jungtys stokoja vidinės dramaturgijos, spektaklis neturi kulminacijos. Gražių vaizdų ir minčių monotonija tarpais užliūliuoja, atbukina dėmesį, kol naujas ritminis didžėjų permušimas vėl priverčia grįžti į performatyvią erdvę.

„Kosmosas“ – respektabilus ir prabangus produktas. Spektaklis į teatrą pritraukė visiškai nematytą žiūrovą, ir tai yra puiku. Nacionalinis dramos teatras vėl peržengė įprastas Lietuvos teatrui ribas ir taip patvirtino savo meninės pozicijos nuoseklumą – ieškoti naujų teritorijų ir kelių. Belieka pasvajoti, kad spektaklis neliktų vieniša supernova, viliojanti į teatrą jo ateities auditorijas.