DU VARGŠAI RUMUNAI, KALBANTYS LT

Pasitelkusi juodosios komedijos žanrą, Dorota Masłowska pjesėje „Du vargšai rumunai, kalbantys lenkiškai“ kalba ne vien apie šiandieninę Lenkiją ir atvirai klausia – kas slypi už švytinčio suvienytos Europos fasado? Kodėl naująsias jos visuomenes yra apėmęs nepakantumas „žemesnėms“ tautoms, socialinė atskirtis, vartotojiškumo akceleracija, vedanti susvetimėjimo ir agresijos link? Pasirinkę lietuviškos spektaklio versijos pavadinimą „Du vargšai rumunai, kalbantys LT“, jo kūrėjai klausia – kas slypi už pastaruoju metu puoselėjamo LT įvaizdžio?

Režisieriaus Agniaus Jankevičiaus spektaklis „Du vargšai rumunai, kalbantys LT“ – pirmasis Masłowskos pjesės pastatymas Baltijos šalyse. Režisierius sako, kad jam ši pjesė yra įdomi kaip „geografinė ir dvasinė pagrindinių jaunųjų jos veikėjų kelionė. Jie keliauja iš provincijos į savo namus sostinėje. Ir kartu – tai kelionė į savo tikrąjį aš, apsivalant nuo to, kuo jie gyvenime apsimeta, nuo vaidmenų, kuriuos jie vaidina prieš kitus. Man šis spektaklis yra ieškojimas atsakymo į klausimą – kas aš esu.“

***
Scenoje visa ši komiškų ir tragiškų situacijų virtinė išspręsta gan paprastai ir lakoniškai. Režisieriaus A. Jankevičiaus bendražygė dailininkė Laura Luišaitytė spektaklio erdvę padalija į dvi dalis. Aukšta konstrukcija su besisukančiomis baltomis durimis tarsi skelia sceną į „čia“ (automobilio salonas, palėpė, kaimo užeiga) ir „ten“ (miškas, laukas, vonios kambarys, kuriame pasikaria Džina), o avanscenoje stovi tik kelios kėdės. 

Pirmas įspūdis apie lietuviškąjį „Dviejų rumunų...“ variantą – dvejopas: viena vertus, spektaklio mechanizmas sukonstruotas tiksliai ir veikia be didesnių trūkčiojimų, surinkta gana stipri aktorių komanda, artistai gerai jaučia vienas kitą, suvokia sakomų žodžių bei daromų veiksmų prasmę ir savo darbą atlieka be didesnių priekaištų. Tai tarsi teigia režisieriaus kūrybinę potenciją ir gebėjimą dirbti su trupe, sudaryta iš skirtingų teatrų, skirtingų kartų, įvairiausių estetinių ir etinių nuostatų aktorių. Tačiau neapleidžia mintis, jog šis spektaklis kažkur matytas, jog personažai pažįstami, lyg atkeliavę iš ankstesnių režisieriaus darbų.

Andrius Jevsejevas. Nuovargio ženklai, arba „The best of Agnius Jankevičius“. Literatūra ir menas, 2009 01 09