HAMLETAS

Oskaras Koršunovas:
Hamletas aktoriams sako: vaidinkite lyg prieš veidrodį. Įsižiūrėję į veidrodį, suvokiame, kiek mažai priklausome sau. Į mus žvelgia kažkas kitas. Tikresnis už mus pačius. Toks svetimas, koks gali būti tik tavo paties likimas. Tokio žvilgsnio vektorius jau nukreiptas į tragedijos pradžią, kurios pabaiga – Oidipo, Oresto, Hamleto istorijose.

Vaidinti kaip prieš veidrodį – tai būti maksimaliai sąžiningam.Teatras prasideda nuo grimo kambario veidrodžio, tiksliau – nuo aktoriaus žvilgsnio į save. Hamletas savo kovoje nieko nelaimi. Bet jis maksimaliai išgyvena esamąjį laiką. Suvaidinti Hamleto neįmanoma, kaip ir neįmanoma atkurti Elsinoro. Nes jo niekada ir nebuvo. Daugiausia, kas įmanoma, tai pajusti savo esamąjį laiką, atverti savo Elsinoro duris. Siekti hamletiško teatro, teatro, kuris tampa pelėkautais vidinei realybei.

***
Link savo „Hamleto“ Koršunovas ėjo nuo „P.S. Bylos O.K.“. Kaip tik šiame spektaklyje jis pabandė apibendrinti kartos patirtį. Simbolinė tėvažudystė „P.S. Bylos O.K.“ protagonistui reiškė kartos maištą dėl naujo tikėjimo. O Hamletą jo tėvo nužudymas privertė savęs paklausti, „kas aš esu“. Koršunovo Hamletas viliasi, kad „išgverusią gadynę“ gali pataisyti akistata su savo sąžine. Ir tiki, kad ją įmanoma išprovokuoti teatro priemonėmis. „Spektaklis bus tie spąstai, į kuriuos pagaut karaliaus sąžinę tikiuos“, – tai yra Hamleto-idealisto motto. Jei pripažinsim, kad idealizmas šiais laikais pasenęs dalykas, tai Koršunovo spektaklis nėra šiuolaikiškas. Todėl jis aktualus.

Audronis Liuga. Akistata su kitkuo. Oskaro Koršunovo „Hamletas“ – vaizduotės tragedija. 7 meno dienos, 2008 09 26

Tai nėra šiuolaikinis „Hamletas“, nes „Hamleto“ šiuolaikiškumą Koršunovas išnaudojo kituose pastarojo dešimtmečio spektakliuose – nuo šekspyriškų atgarsių užkrėsto Koltéso „Roberto Zucco“ ar brolių Presniakovų „Vaidinant auką“. Kartos mitas „Hamletas“ Koršunovui jau praeitis. Dabar jį domina tai, kas „Hamlete“ teatrališka ir asmeniška. Tai intymios išpažinties „Hamletas“, perskaitytas autobiografiškai.

Lukasz Drewniak. Girtas teatru Koršunovo „Hamletas“. Dziennik, 08 10 23

Kai po pastangų surasti, išsiaiškinti save lieka tik nuovargis eilinį kartą valantis grimą ir „toliau – tyla“, kaip kad sarkastiškai šaipydamasis sako klounas Horacijus (Julius Žalakevičius). Šia prasme Koršunovo „Hamletas“ turi – bent jau aš negaliu atsispirti šitam įspūdžiui – labai daug nevilties. Ir dar – egzistenciją kaip nuolatinio teatro diagnozę nagrinėjančio spektaklio arenon išeinantis Meškausko Hamletas yra visų pirma, sakyčiau, tobulas aktorius. Joks arba visoks – nuoširdus, sąžiningas tiesos ieškotojas ir ciniškas pamišėlis, naivus vaikas ir pavargęs senis, lavonus – bent jau savo tėvą Klaudijaus kūne – prikeliantis iliuzionistas ir bejėgis šmėklų pasiuntinys, rūstaus likimo spektaklio artistas ir entuziastingas keršto dramos režisierius. O taip pat – įnirtingiau už kitus bandantis išsilukštenti iš tobulos savo aktorystės gniaužtų ir intensyviau už juos klausiantis savęs – „kas tu esi?“. Skaudžiau už kitus nerandantis atsakymo. Įdomu, kad toks – jis nėra išskirtinis. Nerodomas kaip išskirtinis. Priešingai – Koršunovo istorija apie Hamletą, tobulą aktorių, yra ir istorija apie kiekvieną. Arba kitaip sakant, čia ne tik Hamletas, bet ir kiekvienas iš už anapus rampos mato veidrodyje savo atvaizdą.

Šarūnė Trinkūnaitė. Nuolatinio teatro būvis. www.menufaktura.lt, 2008 11 24

Koršunovas yra ne iš tų režisierių, kurie leistųsi lengvai nuspėjami, o atspėjus nepaliktų viską supurtančios, iki kaulų smegenų prasismelkiančios ir jaudinančios įtaigos. „Hamleto“ įtaigos rodikliu šį kartą tapo atvirumas ir laisvai deklaruojamas asmeniškumas. Spektaklio išeities tašku Koršunovas pasirinko savotišką pokalbį su savimi, t.y. tokį sprendimą, kuriame režisieriaus ir protagonisto asmenybės susilieja į vieną subjektą. Ne kartą teatru teisinęs žmogaus sielas, šį kartą režisierius „Hamletu“ tarsi teisina pats save, savo profesijos pasirinkimą. Pasirinkimo lygtis užduodama spręsti ir aktoriams – tiems, kurių asmeninis likimas materializuojamas teatre. Šia prasme teatras režisieriui yra ta vieta, per kurią „tampama“.

Lina Klusaitė. Teatras, per kurį tampama. 7 meno dienos, 2008 11 28

Koršunovas atsisako politinių Klaudijaus klastos motyvų ar vaikų pasmerktumo paklusti tėvų valiai peripetijų. Ištrynęs ribą tarp užkulisių ir vaidybos erdvės – atsisakęs perėjimo iš vaidybos į ne vaidybą – išdidina ir paaštrina ne tiek Hamleto keršto už nužudytą tėvą, kiek tiesos atvėrimo, kiekvieno atsidūrimo tiesos akivaizdoje intrigą. „Hamletu“ jis tikrina teatro, gyvenimo ir vaidybos mechanizmą – kaip, kuo ir kiek ilgai šis mechanizmas gali veikti? Nekrošius savo „Hamleto“ sceną pavertė nuožmiu pasaulio teatru; Koršunovas – vienos karščiuojančios sąmonės, vieno žmogaus nevilties scena, kuriai gyvybiškai svarbus žvilgsnis sau į akis. Todėl ir Hamleto tragizmas suskamba visai kita gaida. Spektaklio pabaigoje Hamletas man primena Karalių Lyrą – kiek jam metų? – kruvinas, pamišęs, nuėjęs kančios kelią ir per beprotystę pažinęs tiesą. Per pažinimą įgijęs patirtį ir tapęs... senas.

Rasa Vasinauskaitė. Hamletas yra čia. 7 meno dienos, 2008 11 28

Režisierius Oskaras Koršunovas pirmą kartą lietuvių teatro hamletiadoje irgi pasirinko kameriškumą, teatrinį intymumą, kai chrestomatinis Shakespeare’o kosmosas suspaudžiamas ir uždaromas teatro grimerinėje. Artėjant finalui, net ima atrodyti, kad aktoriams trūksta vietos, kad Shakespeare’o tragedijos perkomponuoto teksto eilutės tiesiog virsta viena ant kitos, o Hamletas vis kalba ir kalba nesustodamas. Visiems – ir aktoriams, ir žiūrovams – to visko per daug, tai juos dusina. Danija, šiuo atveju teatro grimerinė, tampa kalėjimu. Režisierius tik taikliomis užuominomis per Horacijų perteikia tragedijos tekste slypintį politinį motyvą, tačiau kalėjimo efektas labai stiprus, kone fiziškai juntamas. Tai kalėjimas, kuris yra galvoje. 

Nesvarbu, kas ir kur statytų Shakespeare’o „Hamletą“, vis tiek visada sulauks skirtingų vertinimų, nes šią tragediją jau irgi galima vadinti teatrine Mona Liza, kurią yra matę visi, net nemačiusieji originalo. Oskaro Koršunovo spektaklis irgi neišvengs kritikos. Tačiau net skeptikams bus sunku nuneigti tai, kas akivaizdu: meistriškumą ir teatro jausmą. Tai, ką ir kaip apie teatrą ir aktorius pasakė režisierius, nuginkluoja. Dar niekas iš lietuvių scenos meno meistrų nebuvo nusivedęs žiūrovų taip toli į mechanizmo Teatras vidų. Bravo!

Ramunė Marcinkevičiūtė. Buvau Hamletas. Kultūros barai, 2008 Nr. 12

Parengė Ramunė Marcinkevičiūtė