VISKAS GERAI

Pirmajame metraštyje „Lietuvos teatras“ pradėjome temą „Jaunasis teatras: tendencijos ir problemos“. Analizuodami šiandieninio jaunojo lietuvių teatro situaciją, aptarėme režisieriaus Agniaus Jankevičiaus, „Cezario grupės“ (vadovas – Cezaris Graužinis) ir teatro laboratorijos „Atviras ratas“ (vadovas – Aidas Giniotis) spektaklius. 2008-aisiais jaunojo lietuvių teatro kūrėjų gretas papildė dar vienas nepriklausomas teatras „Utopia“ (vadovas – Gintaras Varnas) ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bakalauro studijas baigę teatro režisieriai (kurso vadovas Rimas Tuminas), ir tema įgavo tęsinį.

Režisūriniai debiutai

Kasmet Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigia gausus būrys aktorių. Vieniems jų pavyksta gerai „užsirekomenduoti“ dar studijų metais, kitiems žiauri kova už būvį dar būna prieš akis. Rotacijos principai daugelyje valstybinių teatrų neveikia, todėl tvirtą atspirties tašką (taip reikalingą pirmaisiais metais) išsikovoti pavyksta tik nedaugeliui. Likusieji neišvengiamai tampa ydingos jaunųjų aktorių rengimo sistemos, kasmet į darbo rinką išleidžiančios nepaaiškinamai daug būsimų bedarbių, aukomis. Dalis jų darbo ieškoti patraukia į žydruosius ekranus ir jei pasiseka – tampa standartinių pramoginių televizijos laidų arba serialų personažais.

Vienas pirmųjų šias mūsų kultūros ir švietimo sistemų spragas perprato Cezaris Graužinis, su savo studentais, 2003 metais LMTA baigusiais vaidybos studijas, sukūręs neformalią jaunųjų teatro menininkų grupę „Cezario grupė“. Panašiai 2006 metais Aidas Giniotis kartu su savo auklėtiniais subūrė „Atviro rato“ kolektyvą, itin sėkmingai debiutavusį to paties pavadinimo autobiografinių improvizacijų spektakliu. Regis, ir Gintaras Varnas, gan triukšmingai išsiskyręs su Kauno dramos teatru, žengia šiuo vingiuotu ir pavojingu keliu: 2007 metų gruodį su savo mokiniais, tuometiniais LMTA antrakursiais, jis įkūrė teatrą „Utopia“.

Visus tris nepriklausomus teatro kolektyvus sieja keletas dalykų. Visų pirma, juose dirbantys jaunieji aktoriai turi užnugarį – stiprias režisierių pedagogų asmenybes (tuo pasigirti negali didžioji dalis valstybės išlaikomų teatrų trupių). Antra – visos šios trupės yra „benamės“, priverstos nepaliaujamai keliauti iš vienos scenos į kitą. Todėl jų spektakliai pasižymi minimalistiniu scenos apipavidalinimu, netgi asketiškumu. Kita vertus, tuščioje scenoje atsidūręs aktorius nebeturi už ko pasislėpti, tad nori nenori yra priverstas pasitelkti visą savo sceninės raiškos priemonių arsenalą. Todėl minėtų grupių spektakliuose nevengiama improvizuoti, ieškoti kontakto su žiūrovais, spektaklio įvykį kuriant čia ir dabar. Būtina paminėti ir tai, kad itin dažnai šios jaunos grupės spektaklių tekstus kuria kolektyviai, siužetų ieško tarp savo pačių ir bendraamžių gyvenimo. Tai lemia naujų temų ir teatro kalbos paieškas, mėginimą koncentruotis į šiandieniam jaunam žmogui rūpimus klausimus, siekį formuoti savąjį žiūrovą.

Kardinaliai priešinga atrodo šio meto jaunosios teatro režisūros situacija. Po 2005 m. LMTA baigusio Jono Vaitkaus teatro režisierių kurso, iš kurio mūsų teatre įsitvirtino Agnius Jankevičius ir Šiauliuose savo vietą surado Albertas Vidžiūnas, per ketveris metus neatsirado naujų režisierių vardų. Todėl 2008 metais bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigusių teatro režisierių kurso (vadovas Rimas Tuminas) suorganizuotas debiutų festivalis „Tylos!“ gali būti įvardijamas kaip vienas įdomiausių praėjusių Lietuvos teatro metų įvykių. Smagu, kad renginys netapo tik vienkartiniu šauksmu tyruose: keturi čia parodyti spektakliai iš karto papildė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro repertuarą. Kai kurie iš debiutantų, kaip antai Artūras Areima, Kirilas Glušajevas bei Vilius Malinauskas, jau spėjo sukurti naujus darbus Kauno dramos teatre.

Festivalyje „Tylos!“ pristatyta iš viso dešimt skirtingas estetines pažiūras, menines ambicijas ir profesinį pasirengimą liudijančių spektaklių. Kalbant apie visą jaunųjų režisierių, R. Tumino auklėtinių, kursą pirmiausiai kyla mintis, kad vienintelis juos siejantis bruožas – individualumas. Imponuoja platus pasirinktos draminės medžiagos spektras: nuo literatūros klasiko, sentimentaliojo Mérimée iki provokuojančio Peterio Handke’s, žaismingai „sergančią“ šių dienų visuomenę parodijuojančios Martino Čičvako pjesės ar net podraminio teatro apraiškų Rugilės Barzdžiukaitės režisuotame „Hipokampe“. Nepamiršti buvo ir jauniausieji teatro žiūrovai: turint omeny itin problemišką teatro vaikams situaciją Lietuvoje, režisieriaus Pauliaus Ignatavičiaus pasirinkimą statyti Justino Marcinkevičiaus poemą „Grybų karas“ galima vadinti beveik didvyrišku.

Režisierius Artūras Areima dar gerokai iki festivalio „Tylos!“ sėkmingai debiutavo, pastatęs lenkų dramaturgo Michalo Wałczako pjesę „Kelionė į kambario vidų“. Festivalyje pristatytas jo diplominis spektaklis „Kelias“ (pagal Jimo Cartwrighto pjesę) pasižymi taupiomis, bet eklektiškomis meninėmis priemonėmis. Savo spektakliuose pabrėždamas dirbtinę teatrinio įvykio prigimtį, Areima publikai siunčia pranešimą apie taip pat „sukonstruotą“ gyvenimo realybę. Nuasmenintas personažų kalbėjimo būdas, socialinis komentaras, nuoseklaus siužeto nebuvimas – visa tai, ką režisierius atsinešė iš pirmojo savo spektaklio, – „Kelyje“ plėtojama toliau. Paradoksalu: pirmasis režisieriaus spektaklis sukėlė minčių apie būtiną vaizdavimo priemonių atranką, o antrasis, pasižymintis dar didesniu eklektiškumu, kartu pasirodė „švaresnis“, daug labiau išgrynintas.

Spektaklio „Atsitiktinumas“ režisierė Gabrielė Tuminaitė pasirinko prancūzų klasiko Prospero Mérimée pjesę – sentimentalią ašaromis permirkusią neįmanomos meilės istoriją. Sentimentaliuosius Mérimée pjesės herojus G. Tuminaitė įvelka į klouno rūbus ir šie bando šokti pagal farso taisykles, atsiduoti teatrališkai žaismei ir improvizacijai. Tačiau režisierei nepavyko suvaldyti ir suvienyti savo aktorių komandos. Jų kuriamų vaidmenų faktūra tokia nevienalytė ir skirtinga, kad spektaklis primena tikrą žanrinę kakofoniją. Įsimena viena ilga scena, kurioje visos spektaklyje vaidinančios aktorės staiga „palieka“ savuosius personažus ir keletui minučių tampa paprasčiausiomis merginomis, vaizdingai ir ekspresyviai pasakojančiomis apie savo svajonių vyrus, šmaikščiai pašiepiančiomis šiuolaikinių „stipriosios lyties“ atstovų ydas bei silpnybes. Desperatiškas šūksnis „Vyre, kur tu?“ salėje atsako nesulaukia, bet žiūrovai pamato įvairias žavingas jaunas moteris.

Viliaus Malinausko režisuotoje slovakų dramaturgo M. Čičvako pjesėje „Viskas gerai“ („Frankie is Ok, Peggy is Fine and the House is Cool“) pasakojama tikrų Amerikos mafijozų istorija apie netikėtai atrastą ir dar netikėčiau prarastą meilę. Viskas čia kaip kokiame komikse. Personažai piešiami ryškiomis ir išraiškingomis spalvomis. Daugelis jų – populiariosios kultūros tipažai. Čia yra ir scena kabaretiniams prostitučių pasirodymams, ir moterų sijonus kilnojantis ventiliacijos vamzdis. Visa tai panaudojama kovai su populiariosios kultūros „vėjo malūnais“. Tačiau jaunasis režisierius daugiau dėmesio skyrė spektaklio išorei, vaizdiniam ir garsiniam jo apipavidalinimui, negu turiniui. Todėl kartais priartėjama prie tuštybės, paviršutiniškumo ribos. Negalima sakyti, kad spektaklis neturi „antrojo dugno“, bet jis taip giliai paslėptas, kad pradeda dominuoti teatrališkas stilizuotų personažų šėlsmas.

Nepaisant temų ir stilių įvairovės, visi jaunieji režisieriai ieško kontakto su bendraamžių publika. Galbūt šis siekis susijęs su noru išbandyti sceną ir žiūrovų salę skiriančias ribas. Žiūrovas čia nebėra tik stebėtojas, jį siekiama paversti spektaklio dalyviu. Tiesioginio kontakto su publika paieškos būdingos bemaž visiems jaunųjų R. Tumino mokinių darbams. Antai V. Malinausko režisuoto spektaklio „Viskas gerai“ veikėjas Frenkis (aktorius Aistis Mickevičius) be jokių skrupulų žengia nuo scenos, prisistato, mandagiai paspaudžia rankas pirmosiose eilėse sėdintiems žiūrovams ir nepaliaudamas flirtuoja su jais per visą spektaklį. Kirilo Glušajevo spektaklio „Batraištis, arba Mylėjau, myliu, mylėsiu“ premjera įvyko specialiai paruoštoje Mažojo teatro fojė, čia atstumas tarp stebinčiųjų ir vaidinančiųjų toks nedidelis, kad, regis, galima pajusti aktoriaus kvėpavimą, menkiausią krustelėjimą. „Teatro teatre“ principu sukurtas spektaklis, kuriame personažai sumaniai inscenizuoja pirmosios meilės atsiminimus, keri nuoširdumu, paprastumu ir net fiziškai juntama aktorių šiluma. R. Barzdžiukaitės „Hipokampas“ žiūrovus paverčia psichoterapijos seanso dalyviais, tačiau bene radikaliausiai publiką ir aktorius skiriančią sieną griauna režisierė Olga Generalova. Pagal Peterio Handke’s pjesę pastatytame „Publikos išplūdime“ režisierė į publikos gretas „infiltruoja“ aktorių, per žiūrovų rankas siunčia įjungtą vaizdo kamerą, prašydama filmuoti scenoje „nevaidinančius“ aktorius. Tačiau pabrėždama savo kuriamo teatro „neteatriškumą“, režisierė pamiršta, kad ir nieko neveikimas scenoje yra teatras.

Ne tik šiam R. Tumino režisierių dešimtukui, bet ir visiems jauniesiems scenos menininkams būdingas ribotų finansinių galimybių nulemtas asketiškas scenovaizdis, diktuojantis raiškos priemones. Aktorius neretai paliekamas tuščioje erdvėje akistatoje su scenos partneriu ir publika, o bet koks vaidybos netikrumas čia matomas kaip per didinamąjį stiklą. Vis dėlto net ir tokiomis sąlygomis dalis jaunųjų režisierių drąsiai susitelkė ties formos ieškojimais ir dažniausiai nudegė. Pavyzdžiui, R. Barzdžiukaitės „Hipokampe“ panaudotos instaliacijos (šiltnamis su raganių lysvėmis, prie laistymo žarnos prijungtas televizorius, po juo supilta žemių krūvelė) atrodė nieko ypatingo spektakliui nesuteikiančios, o kai kuriais kitais atvejais po spalvinga „paradine uniforma“ pasirodė besislepiąs tuštokas turinys. To pavyzdys – Neli Ivančik režisuotas spektaklis-koncertas „Nuogas karalius (MC Battle: politiniai valdovai vs literatūriniai)“. Sumanymas į teatro sceną perkelti „mikrofono ceremonmeisterių“ muzikinę dvikovą atrodytų patrauklus ir netikėtas, bet be dramaturginio pagrindo ir konteksto jis ne ką įdomesnis už eilinį koncertą.

Stebint jaunųjų teatro režisierių spektaklius neretai užkliūdavo nevienodas jų meninis lygis. Tai, žinoma, ne vien LMTA pedagogų, bet ir pačių studentų talento galimybių ir ambicijų reikalas. Nepaisant visų išvardytų sunkumų, derėtų nepamiršti, kad aptartų spektaklių autoriai – ką tik bakalauro studijas baigę jaunuoliai, neabejotinai turintys galimybių kūrybiškai bręsti. Ar jiems užteks kūrybinių ambicijų nedėkingos mūsų ekonominės situacijos ir kultūros politikos kontekste?